Agrita yra viena iš tų asmenybių, kurios aistra savo darbui įkvepia ir kitus. Jos siuvimo istorija prasidėjo dar vaikystėje, šalia močiutės, ir išaugo į tikrą meilę audiniams, adatoms ir kūrybos procesui. Kiekvienas Agritos darbas atspindi jos rūpestingumą, atsakomybę ir entuziazmą, taip pat pasakoja apie tai, kaip meilė siuvimui gali išaugti į tikrą meistriškumą. Šiame straipsnyje pasinersime į Agritos Leišavniecės-Štālmanes pasakojimą, kur ji dalijasi savo patirtimi, įkvėpimu ir iššūkiais.
Kaip ir kada prasidėjo tavo susidomėjimas siuvimu?
Kažkada ryšys su siuvimu man buvo nuo pat vaikystės. Meilę šiai veiklai man neabejotinai įskiepijo močiutė, kuri labai kruopščiai ir tvarkingai visada dirbo prie savo siuvimo projektų. Kai ji dirbdavo, dažnai buvau šalia. Būtent su jos pedaline siuvimo mašina išmokau siūti savo pirmąsias tiesias siūles. Na, bent jau tuo metu jos man atrodė tiesios. 😄 Kai močiutės nebuvo namuose, dažnai naršydavau jos audinių lagaminuose, sklaidydavau audinius ir svajodavau, ką iš jų pasiūsiu. Taip pat siuvimo reikmenų lentynos buvo įdomiausia tyrinėjimo vieta – adatos, juostelės, nėriniai, sagos... Ir dabar daug kas iš to perėjo man paveldėjimu, o mano vaikai gali su tokiu pačiu užsidegimu naršyti mano lentynose. 😄
Vėliau ryšys su siuvimu tęsėsi, nes mokiausi vidurinėje mokykloje, kur be standartinių dalykų buvo galima papildomai įgyti siuvimo įgūdžių ir gauti moteriškų drabužių siuvėjo diplomą. Tuo gyvenimo laikotarpiu dalį savo garderobo siuvau pati. Gyvenimas eina, ir baigus vidurinę mokyklą siuvimas kurį laiką buvo atidėtas į šalį, tačiau pastaruosius 9–10 metų vėl grįžau prie jo, daugiausia kurdama sau, draugėms ir daugiausia šeimai.
Ar yra kokių nors ypatingų audinių, kuriuos labiausiai mėgstate naudoti savo darbuose?
Lithuanian Būtų lengviau pasakyti, su kokiais audiniais man dirbti yra mažiau malonu 😄 Bet jei turiu rinktis favoritą, labiausiai mėgstu dirbti su tvirtais ir turiningais audiniais. Mano paskutiniai mėgstamiausi yra Softshell ir Eko oda. (Mano pirmasis susidūrimas su Softshell buvo „skausmingas“ mano adatoms 😄).
Labai patinka dirbti ir su trikotažu, nes iš jos sukurti patogius kasdienius drabužius yra gana paprasta ir greita, ji prieinama įvairaus storio, su labai įvairiais įdomiais raštais ir spaudiniais, galiu atitikti kiekvieno savo vaiko skonį 😄
Kas įkvepia Tave kurti ir veikti?
Hmmm.. norėčiau atsakyti ką nors gražaus, bet iš tiesų pirmas dalykas, kas įkvepia, yra poreikis... Dukrai artėja išleistuvės? Suknelė bus! Draugei reikia eiti į šventę? Bus! Vyrui trūksta megztinių? Bus!
Ir atsiradusi poreikio, ir prasideda kūrybinis skrydis – kaip atrodys galutinis rezultatas, kurį norime pasiekti, ką pabrėžti, kokią nuotaiką sukurti, kaip jaustis šiame drabužyje? Žinoma, kartais įkvėpimas ateina iš interneto gelmių, pamatytos nuotraukos, kuri verčia sakyti „Aš irgi noriu kažko panašaus!“, tačiau dažnai kūrimo proceso metu kažkas keičiasi, atsiranda naujų idėjų ir pakeitimų. Procesas yra tas, kas įkvepia.
Kas Tau labiausiai patinka šiame procese, nuo idėjos iki paruošto produkto?
Pirmasis posūkis naujo projekto audinyje! Tai suteikia tokį jaudulį, mažą adrenalino pliūpsnį – štai, Tu pradėjai! Atgal kelio nėra! Dabar tai turi būti padaryta ir padaryta kuo geriau!
Ar prisimenate kokį nors ypač svarbų ar iššūkių kupiną siuvimo projektą? Koks jis buvo?
Sunku išskirti kokį nors ypatingai svarbų projektą, nes visi jie man yra svarbūs, tačiau turbūt iššūkių keliantys projektai yra tie, kurie skirti dideliems gyvenimo įvykiams, pavyzdžiui, vestuvinei suknelei (kaip gi dėl to nesijaudinti?! 😄).
Dirbant su tokiais projektais visada kyla nerimas – o jei rezultatas nepatiks dėvėtojai, jei ji jausis nepatogiai su suknele? Tai didelė atsakomybė ne tik laiko ir medžiagų prasme, bet ir emocijų atžvilgiu.
Vienas iš nuotykių, kuriuos prisimenu – siuvau draugei nuotakos sesers suknelę, audinys buvo labai kaprizingas ir sunkiai siuvamas. Tuo metu mano techninė įranga taip pat buvo kuklesnė, todėl visas procesas buvo sudėtingesnis nei galėjo būti. Suknelę pasiuvome, draugė laiminga, viskas gerai. O dieną prieš vestuves skambutis – draugė iš streso numetė svorio, suknelė per didelė! Taigi, su suknele pažastyje draugė iš Rygos atvažiavo pas mane, kad greitai išgelbėtume, ką tik galime. 😄 Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Kokie patarimai tiems, kurie tik pradeda mokytis siūti?
Nebijoti. Lavinti kantrybę. Susidraugauti su žaidimų aikštele ir lygintuvu.
Ką siūlyti toliau?
Man labai patinka išbandyti ką nors naujo, mokytis ir daryti tai, ko dar nesu siuvusi. Ateities planuose gyvena idėja siūti rankinę, apatinius korsetus ir tarpsezoninį paltą. Kuris bus pirmas? Pamatysime 🤭
Agritos istorija yra tarsi patvirtinimas, kaip svarbu sugrįžti prie to, kas mums gyvenime teikia džiaugsmą, ir leisti sau būti kūrybingiems net ir kasdienio skubėjimo akimirkomis. Jos meilė siuvimui ir įsipareigojimas kurti gražius daiktus šeimai ir draugams primena, kad kiekvienas projektas prasideda nuo mažos, bet įkvepiančios idėjos.
Tikimės, kad Agritos patirtis įkvėps ir jus žengti pirmuosius ar kitus žingsnius savo kūrybiniame kelyje!
Nuotraukos iš Agritos archyvo:
Būk kūrybinga, Sniedze
