Siuvimas daugeliui prasideda kaip noras — pasisiūti ką nors sau. Kažką gražaus, ypatingo, asmeniško. Bet kelyje dažnai atsiranda abejonių: ar man pavyks? ar aš mokėsiu? ar tai ne per sudėtinga? Būtent čia milžinišką reikšmę turi žmonės, kurie ne tik moko techniškai, bet ir padeda patikėti savimi.
Šįkart pokalbiui pakvietėme Zanę Zaharovą — Siuvimo akademijos įkūrėją. Jos požiūris į siuvimą nėra apie greitą rezultatą ar „dvi siūlės ir viskas“. Tai apie procesą, pagarbą amatui, sąmoningą kūrimą ir džiaugsmą, kuris gimsta kūryboje. Zanos darbas daugelį metų padeda moterims atverti duris į naują pasaulį — kuriame kantrybė tampa stiprybe, klaidos — mokytojais, o savo rankomis sukurtas drabužis — pasididžiavimu.
Zane, kaip gimė idėja apie Siuvimo Akademiją ir kokia buvo jos pradinė vizija?
Dabar, žvelgiant atgal į Siuvimo akademijos atsiradimą, tai buvo labai organiškas tęsinys manajai
veiklai. Siuvimo mokymus vedu jau nuo 2015 metų. Iš pradžių jos buvo individualios
mokymai rudens/žiemos laikotarpiu, nes pavasaris/vasara man yra labai intensyvus darbas su nuotakomis, aš siuvu vestuvines sukneles. Kasdien daug vadovaujuosi idėjomis ir nuojauta. Kai ateina idėja, daug neanalizuoju, o žiūriu, kaip kuo greičiau ją galiu įgyvendinti. Taip vieną dieną atsirado individualios drabužių siuvimo pamokos. Jos sulaukė didelio populiarumo, visų norinčių mokytis negalėjau priimti. Atvirai kalbant, nuo to laiko plačios reklamos šiam formatui mano vadovaujant nereikia, nes yra laukiančiųjų eilė; taip pat daug moterų po vieno sezono nori tęsti. Tuomet 2018 m. buvau pakviesta vesti grupinius kursus RTU Cėsių filiale. Ir ten grupių buvo daugiau, paklausa buvo didesnė, nei iš pradžių manyta. Taip viskas aktyviai vyko, dirbome gyvai iki
2020 m. pavasarį pasaulis šiek tiek pasikeitė. Mano damos – taip aš vadinu savo kursą
lankytojos, norėjo tęsti. Mano studija yra Rygoje, jos buvo Cėsiuose, reikėjo kažką daryti dėl to. Taip gimė pirmoji meistriškumo pamoka, kaip eksperimentas, ar tokiu formatu man pavyks perduoti
žinias ir parodyti visas subtilybes. Per trumpą laiką tapo aišku, kad tai veikia, todėl atvėriau prieigą platesnei auditorijai, nebe tik mano savarankiškoms dalyvėms. Taip atsirado Šūšanas Akadēmija ir netrukus jau bus 6 metai, kai veikiame.
Pradinė vizija buvo kurti meistriškumo pamokas klasikiniams gaminiams, kurie įsilietų į kiekvieną
spintoje, o iškrojimus būtų galima rasti, parinkti paruoštų iškrojimų žurnaluose. Pagrindinis dėmesys – kokybiškam ir technologiškai taisyklingam siuvimui. Tačiau labai greitai ir tai pasikeitė. Jau pirmoji viešai prieinama meistrų klasė buvo su mano parengtu iškrojimu Slip suknelei (įstrižai kirpta suknelė). Todėl Siuvimo Akademija mano gyvenime ėmė užimti labai rimtą vietą. Nes tokios meistrų klasės paruošimas reikalauja labai daug darbo.
Taip pat supratau, kad Šūšanas Akadēmija nebus vieno sezono projektas, ten bus didelis augimas ir plačios plėtros galimybės.
Kokie žmonės dažniausiai lankosi tavo meistriškumo dirbtuvėse ar kursuose – ir su kokiu jausmu jie paprastai išeina?
Pas mane ateina labai įvairios moterys. Daliai jau yra aiškus arba apytikslis supratimas, kad
Siuvimas yra procesas; amatas, kurio įvaldymas yra daugiasluoksnis. Tačiau yra ir tokių, kurioms pradžioje yra
įsivaizdavimas, kad viskas vyks greitai, arba kad bus mokoma kažkokios greitos, supaprastintos siuvimo versijos. Bet tai visiškai normalu, aš puikiai suprantu šią iliuziją, ją didele dalimi sukūrė šiuolaikinis greitas turinys, trumpos pamokos, vaizdo formatas – kaip per valandą pasiūti sijoną. Tačiau tai nėra tvaru. Jau mokymų pradžioje tampa aišku, kad siuvimas – gerokai gilesnis procesas: techninės subtilybės, kantrybė, supratimas, žingsniai, įsigilinimas. Daug kalbu apie kokybę. Taip, ne visos po kursų tęsia siūti, ir tai visiškai normalu. Bet tos, kurios pasilieka, toliau kuria, patiria labai gražų virsmą nuo „noriu greito rezultato“ prie „noriu kurti gražiai, su išmanymu“.
O su kokiu jausmu išeinama? Mano manymu, neabejotinai su didesne pagarba šiam amatui, sau ir įdėtam laikui; su gilesniu supratimu apie drabužių gamybą ir kūrimą. Daugelis sako, kad ši patirtis pakeičia požiūrį į siuvimą, keičiasi kokybės reikalavimai ir labiau vertinama įdėto laiko bei kainos santykis. Viena iš mano asmeninių vertybių, kurią perteikiu, yra pripildyti pasaulį gražiais, kokybiškais daiktais. Mums gana pigių, masiškai gaminamų daiktų iš sintetinių medžiagų, su kuriomis pasaulis jau nebesusitvarko, kiekviena iš mūsų, kurios kuriame, esame atsakingos to nebetęsti, o rinktis kokybiškus audinius maksimaliai, kiek tik įmanoma, nepirkti audinio daugiau nei
reikia kurti sąmoningai, o ne tenkinti greitas užgaidas. Visa tai eina koja kojon ir su tuo, kas pas mane ateina, nes šias vertybes perteikiu per socialinius tinklus, todėl tikriausiai žmonės, kurie nori greito rezultato: „dvi siūlės – ir baigta“, pas mane išvis nepatenka, o renkasi kitus mokymosi būdus.
Ar yra koks nors ypatingas pasakojimas ar momentas akademijoje, kuris tau priminė, kodėl dirbi šį darbą?
Žiemos metu kūrybiškumas yra labai gera priemonė nuo prislėgtos ir depresyvios nuotaikos ir, kai kurso pabaigoje, ponia pripažįsta, jog depresinė nuotaika šį sezoną taip ir neaplankė, jog žiema atrodė trumpa ir greita, o tamsūs vakarai jau nebe tokie niūrūs, tada suprantu, kad visa tai turi daug, daug didesnę ir gilesnę prasmę kaip paprastai pasiūti naują suknelę.
Ką tu patartum žmogui, kuris svajoja siūti sau, bet galvoja: „man tikrai nepavyks“?
Tačiau pradžioje istorija ne apie tobulumą, o apie džiaugsmą, kuris kyla atsiveriant kūrybiškumui. Tobulumas yra patobulinta vėliau.
Kaip tu drąsini žmones nebijoti klaidų ir patikėti savo gebėjimais siuvime?
O kai kyla noras kurti — svarbios ir medžiagos, su kuriomis dirbame. Kokybiškas audinys gali suteikti pasitikėjimo, įkvėpimo ir džiaugsmo jau nuo pirmojo prisilietimo. Šarlotes audumos mes tikime sąmoningu kūrimu — gražiais, ilgaamžiais dalykais, kurie tarnauja ir džiugina.
Jei esi pasirengusi pradėti savo siuvimo kelią arba tęsti jį nauju lygiu, mes būsime čia pat — su audiniais, kurie įkvepia.
